Kartais mane užplūsta labai keisti jausmai. Dažnai savęs klausiu:
Kas sunkiau?
Kai Tave kažkas nuvilia ar kai Tu pats save nuvili?
Lengviau atleisti tam, kuris Tave įskaudino ar atleisti sau pačiam?
Skausmas didesnis Tavo ar to kito žmogaus?
Kaip apskritai lyginamas skausmas? Kokia skale jis matuojamas? Nuo vieno iki dešimties? O kaip jį pasverti, jei Tau skauda širdį? Jei Tau skauda ne dėl galimos ligos, bet dėl to, kad jautiesi kaltas, nepadaręs visko ką galėjai padaryti, nesurizikavai kai turėjai tam galimybę ir tą akimirką praradai daugiau nei manei, kad gali prarasti..
Liūdesys ateina ir praeina. Nusivylimas irgi pamažu slopsta, bet kaltė.. Ji taip lengvai nepalieka. Ji žeidžia lėtai ir po truputį. Būna momentų, kad atrodo jau viskas. Jau praėjo. Lengviau. Bet po akimirkos supranti, kad tai buvo lyg tyla prieš audrą ir tas galingas jausmas apimsiantis visą Tave dar tik ateina. Ar lengva taip gyventi? Ne. Ar yra pasirinkimų kaip iš to liūno ištrūkti? Manau, kad taip, bet kaip, dar neišsiaiškinau.
Ir tokiomis būsenomis aš vis tik suprantu, kad atleisti kitam yra kur kas lengviau nei atleisti sau. Juk galbūt atleisi tam kitam ir daugiau su juo nebebūsi ir jo nebepamatysi, o su savimi reikės gyventi visą gyvenimą.
Geriausia būtų tai priimti kaip gyvenimo pamokas ir žingsniuoti toliau, bet per dažnai žmogus klysta vėl ir vėl. Kodėl? Kodėl negali pasimokyti iš pirmo karto, kad netektų nusivilti vėl ar, kad nebeįskaudintų kitų? Tai tarsi mistika, nes tikriausiai daugelis iš mūsų apie tai susimąstome..
Gyvenimas dabartimi yra geriausias sprendimas, bet praeitis labiausiai vejasi tuos, kurie jaučiasi kalti dėl padarytų klaidų praeityje, o į ateitį labiausiai susikoncentravę tie, kurie iš prigimties yra tarsi gimę optimistai ir į viską žiūri pozityvumo akimis. Tai kas tada gyvena čia ir dabar?
Matyt esu per didelė filosofė, nes ieškau atsakymų į klausimus, kuriuos pati sau užduodu. Dažnu atveju būnu nesuprasta, nes esu kitokia. Nors aš ir nesijaučiu būdama kaip visi. Aš patinku sau tokia, kokia esu šiandien.
Būdama vaiku negalvojau kokia būsiu užaugusi, bet šiandien tai savęs mažajai versijai pasakyčiau, kad viskas kas nutinka gyvenime yra ne šiaip sau. Viskas ateina ir išeina savu laiku. Kažką praradę atrandame kažką naujo. Išgyvenę skausmą užsiauginame naują odą ir tampame stipresni ir mažiau pažeidžiami. Netekę laimės kitą kartą ją vertiname visiškai kitaip.
Tad kitą kartą kai galvosi, kad skauda tik Tau, prisimink, kad kitam gali skaudėti ne ką mažiau. Ir kai manysi, kad atleisti ir suteikti dar vieną progą nebeverta, prisimink kaip jauteisi tada, kai kitas žmogus tos progos nesuteikė Tau.
Nereikia būti advokatu ir ieškoti kaip pateisinti tik savo veiksmus ir poelgius. Kur kas geriau būti teisėju ir įsijausti bei išklausyti ne tik tai ką nori Tu pasakyti, bet ir pabandyti suprasti kaip jaučiasi tas kitas žmogus.
